Smėlėtais Dzūkijos keliais į Margionis

Klubas rugpjūčio 03 d. vyko į antrą klubo kelionę Druskininkai–Margionys–Druskininkai. Atstumas – 52 km.

Diena buvo nuostabi, oras važiavimui labai tinkantis, kelias važiavimui dviračiais tiesiog idealus. Kelionė prasidėjo 9.00 val., vyko 12 dviratininkų.  Buvo abejojančių ar galės tokį atstumą per dieną nuvažiuoti, bet po kelionės abejojančių nuotaika buvo kuo puikiausia ir jokio nuovargio nejautė.

Kaip ir buvo planuota, į Margionys atvykome vidurdienį. Tik atvykus į kaimą, šalia kapinaičių mus pasitiko kryžius, kuris tęsiant gražią lietuvišką tradiciją kaimo lėšomis buvo naujai pastatytas ir pašventintas 2012 m. Aštuoniolikos metrų su dviem kryžmom kryžius Lietuvoje dabar bene didžiausias. Jame yra detalių iš senojo kryžiaus – perkeltos atnaujintos abi kryžialentės ir koplytėlė. Senu dzūkišku papročiu jis apjuostas austa juosta ir aptvertas medine tvorele. Naująjį kryžių sumeistravo zervyniškis kryždirbys Algis Svirnelis.

Prie kaimo kryžiaus mus pasitiko Margionių kaimo bendruomenės atstovė p. Lina  ir pakvietė į Margionių klojimo teatrą. Teatras įkurtas 1920 metais. Jo istorija mena tarpukario laikus. Pirmas spektaklis – A. Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje”, kurią pastatė pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas. Vėliau, karo metu, kaimo spektaklius režisavo J. Gaidys (palaidotas kaimo kapinaitėse), parašęs Margionių kaimo himną, „Dainą apie Skroblų”, pjeses „Ašarų pakalnėje” ir „Siratų ašaras”. Šiam mirus, teatro veikla buvo nutrūkusi. Teatras atgimė tik artėjant jo 75 m. jubiliejui 1990 metais.  Margionių klojimo teatro dainininkės iki šiol dainuoja J. Gaidžio sukurtas ir iš tėvų ir senelių išmoktas dainas. Kaime nėra šeimos, kurioje nebuvo nevaidinusių kaimo teatro vaidinimuose. Gyvoji tradicija tęsiasi ir mums tuo teko įsitikinti. Buvo labai gera atmosfera. Gaiva dvelkiančiame klojimo teatro viduje (tai molinės ąslos įtaka) klausėmės dzūkiškų dainų, kaimo  padavimų, maloniai bendravome su teatro senolėmis ir vaišinomės parengtomis vaišėmis. Skanavome grybų sriubos, vaišinomės naminiais sūriais, grikinėmis bandomis, šviežiai iškepta lydeka, dzukiškais lašinukais ir kitais paveldo skanėstais.

Išvykstant su klojimo teatro savamokslėmis artistėmis padarėme bendrą nuotrauką ir išsiskirdami supratome, kad namai margioniškiams – šventa vieta, čia praeina visas gyvenamas, auginami vaikai, čia žmogus jaučiasi saugus. Namų aplinka gerai pažįstama, jungianti kelių kartų gyvenimus, drauge ir labai paslaptinga. „Ca mūs krūmo namai”, „mano tėviškė už kalnėlio”, „va jau ragėc mūs krūmo stogai”, „visadu gerai pailsiu cik pas mocinėlį, po savu stogu”, „šitan daiktan gimiau jir augau”, „gavau mergaitį iž dorų namų” – dar ir dabar galima išgirsti šilinių kaimuose. Gaila, kad Margionių kaime, pasak p. Linos gyvena tik apie 60 margioniškių.

Kelionės metu maudėmės Latežerio ežere. Moterys, tikėdamos stebuklinga Sroblaus upelio jėga, prausė veidus ir laukė stebuklų….

Grižome į Druskininkus su gerais ispūdžiais, pasikrovę energijos ir visai nepavargę. Tikimės organizuoti ir daugiau tokių kelionių, kurių metu susipažinsime su dzūkiško kaimo gyvenimu, žmonėmis ir tradicijomis.